Archive for May, 2012


Apie Birštoną, Druskininkus ir galimybes

2012-05-24 15:05
Reklama

Šiandien Lietuvos ryte publikuotas labai įdomus palyginamasis straipsnis: skaitykite čia. Jame lyginami du kurortai. Besidomintys Ignalinos perspektyva ras įdomių įžvalgų, bei neblogą apibendrintą informaciją.

Beje Birštono savivaldybė pernai naudodamasi ES parama parengė išsamią miesto studiją – apklausė potencialius Birštono kurorto lankytojus, parengė kurorto įvaizdžio studiją, strateginį veiklos planą:


Investicijų pritraukimo Ignalinos AE regione galimybių studija

2012-05-09 13:05
Reklama

VšĮ Ignalinos AE regiono plėtros agentūrai kartu su Latgalės planavimo agentūra (Latvijoje) įgyvendinant projektą „Region Invest“  parengta Investicijų pritaikimo Ignalinos AE regione galimybių studija.Parengtą galimybių studiją rasite čia.


Švenčionių rajone lankėsi JAV ambasados atstovai

2012-05-08 11:05
Reklama

Švenčionių rajone lankėsi JAV ambasados atstovai: JAV diplomatas ambasadorės patarėjas kultūrai, švietimui ir žiniasklaidai Jonathan M. Berger, patarėjo padėjėja Jurgita Jonutienė ir JAV ambasados ekonomikos skyriaus specialistas Jonas Vasilevičius. JAV ambasados ekonomikos skyrius renka ir analizuoja verslo informaciją, padeda ambasadorei susidaryti vaizdą apie verslo situaciją šalyje, ieško galimybių padėti abiejų šalių verslininkams užmegzti bendradarbiavimo ryšius. Ambasados ekonomikos skyrius bendradarbiauja su JAV komercijos departamentu. Pastangos suartinti šalių verslininkus, padėti susirasti partnerių įprasminamos darbais:

Daugiau – http://www.svencionys.lt/lit/Rajone_lankesi_JAV_ambasados_atstovai/5886


Pradžiamokslis teminių kaimų kūrėjams

2012-05-07 15:05
Ignalinos AE regiono plėtros agentūros užsakymu, įgyvendinant Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos 2007-2013 metų laikotarpiui projektą “Teminiai kaimai” (VILLAGE HERITAGE), buvo parengtas Pradžiamokslis teminių kaimų kūrėjams.
Siekiant verslo ir amatų vystymu kaime sudominti kuo daugiau žmonių, jis publikuojamas šiame puslapyje.
TURINYS – spauskite ant kiekvieno pavadinimo ir galėsite atsiųsti aprašymą PDF formatu.
Mūsų nuomone, pradžiamokslis yra trumpas bet aiškus. Labai naudingos yra Algirdo Juškevičiaus įžvalgos ir pateikta apžvalga. Autorius koncentruotai pateikia labai daug pavyzdžių ir naudingų idėjų. Taip pat labai vertingas Andriaus Kulikausko pasidalinimas patirtimi – tai tikrai vertingos verslo idėjos. Bendrai pažvelgus tai yra puikus marketinginis ir strateginis pradžiamokslis bet kuriam kaimui:

Aukštaitijos etnografinis regionas

2012-05-07 10:05

Nemokama knyga – Rytų aukštaitija. spauskite čia

Aukštaitijos etnografinis regionas – pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose šis kraštas paminėtas kryžiuočių metraštininko Petro Dusburgiečio kronikoje, aprašant kunigaikščio Vytenio kovas 1294–1300 m. Jau tada regionas įvardytas valdovų žeme – Austechia, terra regis Lethowie (Aukštaitija, Lietuvos karaliaus žemė). Lietuvos kunigaikštystė čia susikūrė apie XI a., o jos valdovams sėkmingai plėtojant politinę diplomatiją, netrukus tapo ir galingiausia tarp baltų žemių. Archeologų duomenimis, aukštaičių gyvenama sritis VI–XII a. beveik sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros teritorija. Taigi aukštaičių krašto branduolys yra Vilniaus–Ašmenos aukštumos, Nalšios ir Deltuvos žemės. Šiauriau Pasvalio, Svėdasų, Utenos ir Salako gyveno sėliai, už Mūšos upės – žiemgaliai. Šių genčių istorinė lemtis nepagailėjo – pralaimėdamos kovose su Livonijos riteriais, jos neteko savo etniškumo, galiausiai „ištirpo“ aukštaičiuose. Istorinė Aukštaitija, arba „tikroji Lietuva“, buvo viena iš keturių pagrindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalių; jos centras Kernavė ar Vilnius kartu buvo ir visos valstybės sostinė. XIII–XIX a. ji smarkiai išsiplėtė, apimdama dabartinių Alūkštos, Daugpilio, Rezeknės, Naugarduko, Slanimo, Gardino, Suvalkų ir kt. apylinkes. Iki XIX a. II pusės Rytų Aukštaitija ir Dzūkija ir dabartinėse Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje atsidūrusios šių sričių dalys (Gervėčių, Apso, Pelesos, Punsko ir kitos iki šiol nenutautusios apylinkės) sudarė vientisą etnokultūrinį regioną.
Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etninės kultūros įvairove, nes yra paveldėjusi didelių etninių darinių palikimą. Savitumus lėmė ir ankstyvi kultūriniai ryšiai su rytų slavais. Etnokultūros bruožus lemia taip pat gyvenamosios aplinkos ypatumai – daugybe ežerų, miškų ir kalvų turtinga gamta. Reikia pabrėžti, kad etnografinė ir lingvistinė (tarminė) Aukštaitija yra skirtingi dalykai; pastaroji užima daug didesnę teritoriją. Tipiškai aukštaitiški yra Rokiškio, Utenos, Biržų, Kupiškio, Ukmergės, Panevėžio, Jonavos, Širvintų rajonai. Rytų Aukštaitija turi bendrų kultūros bruožų su etnografine Dzūkija. Vakarų Aukštaitija savo ruožtu etninėje kultūroje turi daug bendro su Žemaitija. Sakoma, kad vaizdingas kraštas lemia ir linksmą aukštaičių būdą. Čia folkloristai yra sutikę daug puikių tautosakos pateikėjų – dainininkų ir pasakotojų. Tik šiame krašte giedamos sutartinės – išskirtinis reiškinys ne tik lietuvių, bet ir Europos folkloristikoje. Jų dermės liudija prosenovišką kilmę, o tobula polifoninė kalba – aukštą muzikinę kultūrą. Aukštaičiai taip pat nuo senų senovės mėgo skudučiuoti ir pūsti ragus. Rytinėje krašto dalyje per kaimo pasilinksminimus būdavo grojama cimbolais, o šiaurės rytų dalyje XIX–XX a. sandūroje paplito „peterburska“ armonika.
Aukštaičių papročiuose tyrinėtojai randa labai senoviškų dalykų. Kiekvienas kaimas seniau turėdavo savo užkalbėtoją – „žadėtoją“, kuris gydydavo nuo gyvatės įkirtimo, odos ligų, išgąsčio. Pirmą kartą pamačius jauną mėnulį, jis būdavo sveikinamas, aukštinant „dangaus karalaičiu“. Didžiosios savaitės metu būdavo daromi burtai, stiprinantys gebėjimą rasti laukinių ančių lizdus. Vestuvių papročiuose yra išlikę tokių baudžiavos laikų realijų, kaip pinigų rinkimas nuotakai, „metimas ant vainiko“, „sodo“ pirkimas. Aukštaitijos valstiečiai ilgiau nei kitur naudojo senuosius žemės ūkio įrankius, pavyzdžiui, dalgelę su grėbliuku, pjautuvą. Moterys siūlus verpdavo pirštais, sruogą linų pešdamos nuo verpstės kuodelio. Verpimo rateliai – kalvaratai – čia pradėti naudoti gerokai vėliau nei kituose Lietuvos regionuose. Arklį aukštaičiai kinkė pavalkais su lanku. Paprastesni buvo ir kinkiniai; vežėčios sunkios, traukiamos už ienų. Į bažnyčią ar svečiuosna būdavo važiuojama vienkinkiu brikeliu arba lineika. Šio krašto tradicinių audinių ir tautinių drabužių spalvos – šviesios, linksmos. Ištekėjusios aukštaitės ryšėdavo baltus nuometus, suteikiančius ypatingo prakilnumo išvaizdai. Prie to tiko baltos prijuostės ir marškiniai, languoti sijonai. Mėgstami raudonos, geltonos, violetinės, žalios spalvų deriniai. Drabužius susijuosdavo siauromis vytinėmis arba plačiomis pintinėmis juostomis. Ir mitybos tradicijos Aukštaitijoje savitos. Pusryčiai stiprūs; ant stalo viralas – mėsiška kopūstų arba burokų sriuba, valgoma su duona. Paskui blynai per visą keptuvę iš įvairiausių miltų arba tarkuotų bulvių, užpilami spirgų, varškės arba grietinės padažu. Tas pats pašildytas maistas valgomas ir per pietus. Vakarienei – pieniška „zacirka“ arba bulvės su rūgpieniu. Šiaurinėje Aukštaitijos dalyje dar labai gyva naminio alaus tradicija.
Žmonės Aukštaitijoje nuo Valakų reformos laikų gyveno gatviniuose rėžiniuose kaimuose – „ūlyčiose“. Jose gyvenamieji namai galais išrikiuoti palei kelią, o ūkiniai – sustatyti kiemo gilumoje. Kluonai – kitos kelio pusės rėžiuose. Aukštaitijos nacionaliniame parke dar tebėra per 40 tokių kaimų. Šiaurės rytų dalyje esama ir kupetinių kaimų, vadinamų „salomis“. Aukštaičio tradicinis gyvenamasis namas – pirkia (vakarų dalyje vadinamas gryčia) yra ilga ir palyginti siaura, suręsta iš gulsčių rąstų, sunertų kampuose į atsikišusias sąsparas. Stogas – dažniausiai dvišlaitis. Gyvenamojo namo išorė turi būti graži, tad „gonkelių“ ir langų aprėminimai būtinai puošiami. Ypač daug meninės fantazijos sutelkta gražinant galinį namo fasadą, vadinamą skliautu. XX a. pradžioje ėmus namo išorę apkalti lentomis, kertės taip pat būdavo ornamentuojamos. Tad aukštaitiški namai – patys puošniausi Lietuvoje. Labai turtingos ornamentikos yra ir aukštaitiški kryžiai; tik čia sutinkami trijų pakopų stogastulpiai. Tarp gatvės ir namo būtinai paliekama vietos gėlių darželiui. Sodyboje – du kiemai, atskirti tvora – švarusis ir ūkinis. Tačiau ūkiniai pastatai šiame regione menkesni nei Vakarų Lietuvoje. Tai dėl papročio paveldimą žemę skaidyti vaikams. Svirnas (Šiaurės Lietuvoje vadinamas klėtimi) – antras pagal svarbą pastatas sodyboje. Jame būdavo laikomi grūdai, miltai, nesezoniniai drabužiai, o vasaromis čia miegodavo jaunimas. Tai dažniausiai vienos arba dviejų patalpų pastatas su priesvirniu, paremtu profiliuotais stulpeliais. Aukštaitiško svirno ypatybė – dvigubos dangos stogas, vadinamas pavalu. Aukštaitiški kluonai (klojimai) platūs, keturšlaičio stogo, su įvažiavimu iš priekio. Rytinės dalies kaimų klojimai statyti pačiu senoviškiausiu būdu: stulpinės konstrukcijos sienomis ir pėdžiomis paremtu stogu. Nuošaliau nuo namų, prie upelio arba kūdros – pirtelė. Reta aukštaitiška sodyba jos neturėdavo.

Nemokama knyga – Rytų aukštaitija. spauskite čia

Projektą „Tautinio paveldo sklaida kaip kūrybiškumo ir verslumo skatinimas medijuotoje realybėje“ remia SPAUDOS, RADIJO IR TELEVIZIJOS RĖMIMO FONDAS

Parengtas Visagino savivaldybės 2012–2018 m. turizmo plėtros planas

2012-05-04 15:05

Parengtas 2012–2018 m. Visagino savivaldybės turizmo plėtros planas, kurio rengimo metu buvo atlikta turizmo paslaugų privalumų, trūkumų ir SSGG analizė, nustatyta Visagino savivaldybės turizmo plėtros vizija, strateginis tikslas, prioritetai, tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės.

Išsamiau su Visagino savivaldybės 2012–2018 m. turizmo plėtros planu galite susipažinti čia.

Atstumas tarp Kazitiškio ir Visagino – apie 26 km.


Saerimner

2012-05-02 15:05

Apie įmonę UAB „Saerimner“


Rupinskų padalinys

3D vaizdas yra štai toks:

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Internete: www.saerimner.lt
Adresas: Rupinskų kaimas, Kazitiškio seniūnija, 30244 Ignalinos rajonas

Atsisiųskite prezentaciją apie įmonę UAB „Saerimner“: Atsisiųsti

UAB „Saerimner“ istorija prasidėjo 1999 metais, kuomet 4 danų ūkininkai, įvertinę deficitines Rytų Europos rinkas, įkūrė pirmąją fermą. Per kelerius metus „Saerimner“ tapo didžiausiu kiaulių augintoju Baltijos šalyse.

2011 m. Pasaulio bankui priklausanti Tarptautinė finansų korporacija įsigijo 20 proc. „Saerimner“ valdančios Danijos holdingo „Idavang A/S“ akcijų. Gautas lėšas „Idavang A/S“ panaudos verslo plėtrai Rusijoje. Pasaulio bankas investuoja tik į jo griežtus aplinkosauginius, socialinės atsakomybės, gyvūnų gerovės ir finansinio stabilumo reikalavimus atitinkančius verslus. Ši investicija rodo Pasaulio banko pasitikėjimą „Idavang A/S“ bei jos įmonių vykdomos veiklos pažangumu.

Šiandien kartu su susijusiomis įmonėmis vienuolika ūkių valdanti „Saerimner“ nuo pat pirmųjų veiklos dienų vadovaujasi nuostata, jog sėkmė galima tik kuriant socialiai atsakingą verslą. Aplinkosauga, pagarba aplinkinėms bendruomenės bei įmonės darbuotojams, aukšta auginamos produkcijos kokybė, skaidrumu ir pasitikėjimu grindžiami santykiai – tai pamatinės vertybės, lemiančios kiekvieną kompanijos sprendimą.

Verslo partneriai:

Grūdų supirkėjai
Grūdus per partnerius įsigijame iš Lietuvos ūkininkų. Kasmet nuperkame apie 130 tūkst. tonų grūdų.

Klientai
Mūsų klientai yra mėsos perdirbimo įmonės su skerdyklomis: „Utenos mėsa“, „Krekenavos mėsa“, „Agrovet“, „Rivona“, „Klaipėdos mėsinė“, kitos skerdyklos.

Rinkos
„Saerimner” orientuojasi į Lietuvos rinką: apie 60 proc. savo produkcijos realizuojame Lietuvoje, apie 40 proc. – eksportuojame į užsienio šalis.

Informacijos šaltinis: www.saerimner.lt