Straipsniai, kuriuose paminėtas žodis ‘Aukštaitija’


Aukštaitijos etnografinis regionas

2012-05-07 10:05
Reklama

Nemokama knyga – Rytų aukštaitija. spauskite čia

Aukštaitijos etnografinis regionas – pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose šis kraštas paminėtas kryžiuočių metraštininko Petro Dusburgiečio kronikoje, aprašant kunigaikščio Vytenio kovas 1294–1300 m. Jau tada regionas įvardytas valdovų žeme – Austechia, terra regis Lethowie (Aukštaitija, Lietuvos karaliaus žemė). Lietuvos kunigaikštystė čia susikūrė apie XI a., o jos valdovams sėkmingai plėtojant politinę diplomatiją, netrukus tapo ir galingiausia tarp baltų žemių. Archeologų duomenimis, aukštaičių gyvenama sritis VI–XII a. beveik sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros teritorija. Taigi aukštaičių krašto branduolys yra Vilniaus–Ašmenos aukštumos, Nalšios ir Deltuvos žemės. Šiauriau Pasvalio, Svėdasų, Utenos ir Salako gyveno sėliai, už Mūšos upės – žiemgaliai. Šių genčių istorinė lemtis nepagailėjo – pralaimėdamos kovose su Livonijos riteriais, jos neteko savo etniškumo, galiausiai „ištirpo“ aukštaičiuose. Istorinė Aukštaitija, arba „tikroji Lietuva“, buvo viena iš keturių pagrindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalių; jos centras Kernavė ar Vilnius kartu buvo ir visos valstybės sostinė. XIII–XIX a. ji smarkiai išsiplėtė, apimdama dabartinių Alūkštos, Daugpilio, Rezeknės, Naugarduko, Slanimo, Gardino, Suvalkų ir kt. apylinkes. Iki XIX a. II pusės Rytų Aukštaitija ir Dzūkija ir dabartinėse Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje atsidūrusios šių sričių dalys (Gervėčių, Apso, Pelesos, Punsko ir kitos iki šiol nenutautusios apylinkės) sudarė vientisą etnokultūrinį regioną.
Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etninės kultūros įvairove, nes yra paveldėjusi didelių etninių darinių palikimą. Savitumus lėmė ir ankstyvi kultūriniai ryšiai su rytų slavais. Etnokultūros bruožus lemia taip pat gyvenamosios aplinkos ypatumai – daugybe ežerų, miškų ir kalvų turtinga gamta. Reikia pabrėžti, kad etnografinė ir lingvistinė (tarminė) Aukštaitija yra skirtingi dalykai; pastaroji užima daug didesnę teritoriją. Tipiškai aukštaitiški yra Rokiškio, Utenos, Biržų, Kupiškio, Ukmergės, Panevėžio, Jonavos, Širvintų rajonai. Rytų Aukštaitija turi bendrų kultūros bruožų su etnografine Dzūkija. Vakarų Aukštaitija savo ruožtu etninėje kultūroje turi daug bendro su Žemaitija. Sakoma, kad vaizdingas kraštas lemia ir linksmą aukštaičių būdą. Čia folkloristai yra sutikę daug puikių tautosakos pateikėjų – dainininkų ir pasakotojų. Tik šiame krašte giedamos sutartinės – išskirtinis reiškinys ne tik lietuvių, bet ir Europos folkloristikoje. Jų dermės liudija prosenovišką kilmę, o tobula polifoninė kalba – aukštą muzikinę kultūrą. Aukštaičiai taip pat nuo senų senovės mėgo skudučiuoti ir pūsti ragus. Rytinėje krašto dalyje per kaimo pasilinksminimus būdavo grojama cimbolais, o šiaurės rytų dalyje XIX–XX a. sandūroje paplito „peterburska“ armonika.
Aukštaičių papročiuose tyrinėtojai randa labai senoviškų dalykų. Kiekvienas kaimas seniau turėdavo savo užkalbėtoją – „žadėtoją“, kuris gydydavo nuo gyvatės įkirtimo, odos ligų, išgąsčio. Pirmą kartą pamačius jauną mėnulį, jis būdavo sveikinamas, aukštinant „dangaus karalaičiu“. Didžiosios savaitės metu būdavo daromi burtai, stiprinantys gebėjimą rasti laukinių ančių lizdus. Vestuvių papročiuose yra išlikę tokių baudžiavos laikų realijų, kaip pinigų rinkimas nuotakai, „metimas ant vainiko“, „sodo“ pirkimas. Aukštaitijos valstiečiai ilgiau nei kitur naudojo senuosius žemės ūkio įrankius, pavyzdžiui, dalgelę su grėbliuku, pjautuvą. Moterys siūlus verpdavo pirštais, sruogą linų pešdamos nuo verpstės kuodelio. Verpimo rateliai – kalvaratai – čia pradėti naudoti gerokai vėliau nei kituose Lietuvos regionuose. Arklį aukštaičiai kinkė pavalkais su lanku. Paprastesni buvo ir kinkiniai; vežėčios sunkios, traukiamos už ienų. Į bažnyčią ar svečiuosna būdavo važiuojama vienkinkiu brikeliu arba lineika. Šio krašto tradicinių audinių ir tautinių drabužių spalvos – šviesios, linksmos. Ištekėjusios aukštaitės ryšėdavo baltus nuometus, suteikiančius ypatingo prakilnumo išvaizdai. Prie to tiko baltos prijuostės ir marškiniai, languoti sijonai. Mėgstami raudonos, geltonos, violetinės, žalios spalvų deriniai. Drabužius susijuosdavo siauromis vytinėmis arba plačiomis pintinėmis juostomis. Ir mitybos tradicijos Aukštaitijoje savitos. Pusryčiai stiprūs; ant stalo viralas – mėsiška kopūstų arba burokų sriuba, valgoma su duona. Paskui blynai per visą keptuvę iš įvairiausių miltų arba tarkuotų bulvių, užpilami spirgų, varškės arba grietinės padažu. Tas pats pašildytas maistas valgomas ir per pietus. Vakarienei – pieniška „zacirka“ arba bulvės su rūgpieniu. Šiaurinėje Aukštaitijos dalyje dar labai gyva naminio alaus tradicija.
Žmonės Aukštaitijoje nuo Valakų reformos laikų gyveno gatviniuose rėžiniuose kaimuose – „ūlyčiose“. Jose gyvenamieji namai galais išrikiuoti palei kelią, o ūkiniai – sustatyti kiemo gilumoje. Kluonai – kitos kelio pusės rėžiuose. Aukštaitijos nacionaliniame parke dar tebėra per 40 tokių kaimų. Šiaurės rytų dalyje esama ir kupetinių kaimų, vadinamų „salomis“. Aukštaičio tradicinis gyvenamasis namas – pirkia (vakarų dalyje vadinamas gryčia) yra ilga ir palyginti siaura, suręsta iš gulsčių rąstų, sunertų kampuose į atsikišusias sąsparas. Stogas – dažniausiai dvišlaitis. Gyvenamojo namo išorė turi būti graži, tad „gonkelių“ ir langų aprėminimai būtinai puošiami. Ypač daug meninės fantazijos sutelkta gražinant galinį namo fasadą, vadinamą skliautu. XX a. pradžioje ėmus namo išorę apkalti lentomis, kertės taip pat būdavo ornamentuojamos. Tad aukštaitiški namai – patys puošniausi Lietuvoje. Labai turtingos ornamentikos yra ir aukštaitiški kryžiai; tik čia sutinkami trijų pakopų stogastulpiai. Tarp gatvės ir namo būtinai paliekama vietos gėlių darželiui. Sodyboje – du kiemai, atskirti tvora – švarusis ir ūkinis. Tačiau ūkiniai pastatai šiame regione menkesni nei Vakarų Lietuvoje. Tai dėl papročio paveldimą žemę skaidyti vaikams. Svirnas (Šiaurės Lietuvoje vadinamas klėtimi) – antras pagal svarbą pastatas sodyboje. Jame būdavo laikomi grūdai, miltai, nesezoniniai drabužiai, o vasaromis čia miegodavo jaunimas. Tai dažniausiai vienos arba dviejų patalpų pastatas su priesvirniu, paremtu profiliuotais stulpeliais. Aukštaitiško svirno ypatybė – dvigubos dangos stogas, vadinamas pavalu. Aukštaitiški kluonai (klojimai) platūs, keturšlaičio stogo, su įvažiavimu iš priekio. Rytinės dalies kaimų klojimai statyti pačiu senoviškiausiu būdu: stulpinės konstrukcijos sienomis ir pėdžiomis paremtu stogu. Nuošaliau nuo namų, prie upelio arba kūdros – pirtelė. Reta aukštaitiška sodyba jos neturėdavo.

Nemokama knyga – Rytų aukštaitija. spauskite čia

Projektą „Tautinio paveldo sklaida kaip kūrybiškumo ir verslumo skatinimas medijuotoje realybėje“ remia SPAUDOS, RADIJO IR TELEVIZIJOS RĖMIMO FONDAS